Šventinį savaitgalį rudeniškus orus ir apsiniaukusius lietaus debesis vijo liepsnojantys ugnies ir muzikos pasirodymai. Dvi Gedimino šventės dienas Neries krantinėje bei Lukiškių aikštėje vilniečiai ir miesto svečiai žavėjosi garsą ir vaizdą vienijančiais magiškais misterijų reginiais.

Šeštadienį ant Karaliaus Mindaugo tilto susirinkusieji stebėjo neįprastą „Lopšinės Vilniui“ pasirodymą – vienoje Neries krantinės pusėje šoko dešimtys ugnies fakyrų, kitoje – žiūrovų akį traukė liepsnojanti kompozicija. Vilniaus miesto moksleivių ir studentų sukurta dailininkės Julijos Ikamaitės žvakių kompozicija, menanti tautinės juostos raštus, priminė ne tik vieną svarbiausių tautinio kostiumo detalių, bet kartu simbolizavo jungtį, meilę, ryšį bei vienybę. Vakaro pabaigoje žiūrovus nustebino Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos moksleivių ir skulptorių M. Aliuko, D. Kučo, A. Jasiukevičiūtės, V. Buroko bei A. Macijausko sukurtos, upe elegantiškai atplaukusios skulptūros. Ilgai laukti šviečiantys kūriniai vienas po kito buvo palydėti susižavėjusių šūksnių ir džiaugsmingų žiūrovų ovacijų. Nepamirštamą reginį papildė G. Žilio bei A. Rugio sukurta muzikinė kompozicija.

Sekmadienį Gedimino šventės svečius nudžiugino dar viena mistiška misterija „Ugniniai Žalgirio Eskizai“. Folkroko grupės „Atalyja“ muzikinių akordų bei mitologo Dainiaus Razausko minčių lydimame pasirodyme viena po kitos iš medžio ir šiaudų sukurtos skulptūros virto ugniniais personažais. Skulptorių Mariaus Grušo ir sūnaus Gintauto, Gedimino Piekuro ir sūnaus Mykolo, Kęstučio ir Vytauto Musteikių bei Ryto Jono Belevičiaus kūriniai: „Kalavijai“, „Vytis“, „Mūšis“ ir „Gedimino vilkai“ priminė archainius, su Žalgirio mūšiu susijusius simbolius. Jie vienas po kito tarsi atgijo ir paskandino Lukiškių aikštę liepsnų, dūmų ir žiežirbų lavinoje. Pasirodymo pabaigoje iššauti spalvingi fejerverkų žybsniai vainikavo tris dienas trukusią Gedimino šventę.